Sunku išsaugoti gyvosios gamtos turtus, bet tai būtina. Gamta formavosi tūkstantmečius, todėl privalome išsaugoti ateities kartoms. Tik gerai žinant savo kraštovaizdį, pažįstant paukštelius ir žvėrelius, tai galima padaryti.
Švenčionių rajono teritorija užima 1692 kv.km plotą. Didžiausias turtas- miškai. Jie užima 53% rajono teritorijos. 87,6% miškų užima pušynai. Švenčionių krašte tyvuliuoja 286 ežerai. Didžiausias yra Kretuono ežeras, jame yra 6 salos, kurias labai mėgsta paukščiai. Jose peri 8 rūšių antys, 7 rūšių tilvikai. Kretuono ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu. Pro rajoną teka švariausia upė Lietuvoje – Žeimena.
Dabar daug laiko žmonės praleidžia gamtoje, taigi pamato daugybę sparnuočių bei laukinių gyvūnų. Muziejaus tikslas gamtos skyriuje parodyti kuo daugiau paukštelių ir žvėrelių iškamšų ir kuo daugiau papasakoti lankytojui apie jų gyvenimą. Mielai kviečiame susipažinti su Nalšios muziejaus gamtos skyriumi.
Gamtos ekspoziciją pradedame Lietuvos nacionaliniu medžiu –ąžuolu. Jame sutupdėme 36 miškų ir laukų paukščius.
Pirmojoje vitrinoje lankytojas pamatys balų ir pelkių paukščius (21 vnt.). Tarp jų baltasis ir juodasis gandrai, balų pelėda, didžioji kuolinga, brastiniai tilvikai ir kt..
Antrojoje ir trečiojoje vitrinose supažindiname su upių ir ežerų paukščiais ir gyvūnais (32 vnt.), tai : didysis baublys, ausuotieji kragai, tulžys ir kt..
Ketvirtojoje, gausiausioje, vitrinoje galima pamatyti miškų ir laukų paukštelius (50 vnt.) įvairiausiose pozose ( medyje, lizde, ir t.t..). Tai kėkštai, volungės, žalvarnės, greičiausias Lietuvos paukštis – čiurlys, kelių rūšių strazdai ir t.t..
Penktojoje vitrinoje parodyti 27 plėšrieji paukščiai ir gyvūnai ( vakariniai suopiai, šarkos, vištvanagiai ir kt.).
Gamtos skyriaus "miške" pamatysite ir įprastus Lietuvos miškams ir rečiau sutinkamus paukščius ir žvėris.
Vienas iš įdomiauių paukščių – lėlys (G-I-145,163),tai naktinis paukštis. Labai keistas, tobulai prisitaikęs prie aplinkos, pilkai rusvas, snapas nedidelis, juodas, žuiotys labai plačios. Veiklus sutemose, dieną paprastai tupi prigludęs ant horizantalios šakos ar žemės. Pas mus pasirodo balandžiui įpusėjus, o rugsėjį išskrenda. Lėlys lizdo nesuka, kiaušinius deda ant žemės. Birželio ir liepos mėnesiais išaugina dvi vadas. Labai naudingas žemės ūkiui, ypač miškui, nes sulesa daug kenksmingų vabzdžių, verpikų.
Lėlį lengviausia pamatyti pavakary, kai gyvuliai grįžta iš ganyklos. Lėliai gaudo sparvas ir muses, ir apsaugo karves nuo įgėlimo. Šį lėlio draugavimą su gyvuliais žmogus jau seniai pastebėjo. Iš čia atsirado kai kurie prietarai: pav: buvo tikėta, kad lėlys melžia ožkas.
Svirbelis (G-I-62,81,156) - tolimos Šiaurės paukštis. Jo nuostabiai gražios šilkinės plunksnos ir aukštas kuodelis,Lesa šermukšnio uogas, kadagio. Traukimo metu, ypač rudenį, dažnas. Pavasarį (paprastai iki gegužės mėn.) svirbeliai išnyksta. Jie peri medžiuose atšiauraus klimato tėvynėje. Vasarą gaudo vabzdžius, uodus,kurių ten milijonai.
Kėkštas. Rudenį miške gali pamatyti paukščių klajūnų, kurie "ruošiasi" išskristi į pietus, bet taip ir neišskrenda. Todėl apie žmogų, kuris niekaip neišsiruošia į kelionę, sakoma, kad jis keliauja kaip kėkštas už jūrų. Pastebimas ištisus metus . Gražus, grakštus, turintis kuoduką paukštis
Rudenį, kai yra gilių, nebaikštūs, pastabūs, vieni iš pirmųjų pajunta pavojų ir garsiu balsu įspėja kitus miško gyventojus. Todėl sakoma, kad kėkštai yra miško policija. Kėkštai miške "sėja" ąžuolus. Prisirinkę pilną gurklį gelsvų prinokusių gilių, jas paslepia miške po samanomis. Nors ir gerai įsižiūri savo slėptuvę, bet žiemą po sniegu ne visada randa. Iš nesurastų gilių išauga ąžuoliukai.
Visi gyviai, kuriuos tik nugali kėkštas yra jų maistas. Blogai pakelia nelaisvę.
Riešutinė. Panašiai riešutus "sėja" riešutinė. Tai didokas paukštis, mėgsta mėsą. Nelaisvėje ji greit apsipranta. Tačiau pakliuvus į jos narvą, bet kokiam paukščiui galas, net kėkštą užmuša. Gyvena spygliuočių miškuose, lizdą krauna eglėse (iki 16 m. aukščio). Riešutinė dažnai prisirenka riešutų ir gilių į ryklės maišą ir su šiuo išteklium pasileidžia į kelionę, tatai galima pastebėti net iš toli iš sustorėjusio kaklo.
Volungė – šaipūnė, švilpūnė "Ieva,Ieva, neganyk po pievą". Greta žalvarnio, tulžio, kukučio volungė yra vienas iš gražiausių mūsų krašto paukščių, ypač patinas. Senas patinas kaip auksas geltonas su juodomis juostelėmis sparnuose, uodegoje ir prie akių.
Pavasarį atskrenda vėliausiai net gegužės mėn. ,kai būna visi medžiai sužaliavę. Išskrenda anksti – pirmomis rugsėjo dienomis. Peri abu. Minta vabzdžiais. Jeigu švilpiniuoja volungė- gražus oras dar pasilaikys, bet jei katinu kniaukia – lauk darganos.
Žalvarnis – vienas iš gražiausių stambesnių paukščių, prilygdamas spalvočiausiems atogrąžų paukščiams. Peri eilę metų tame pačiame uokse ar inkile. Kur tik gyvena žalvarnis, jis turi savo mėgstamą medį ir net šaką, kur nuolat tupi. Įrašytas į Raudonąją knygą. Mėgsta miškingas vietas kirtimus, retus pušynus, žiemą atskrenda į beržynus beržų žiedų žirginėlių palesti.
Tetervinas- taip pat įrašytas į Raudonąją knygą, tai didingas ir puošnus paukštis, ypač patinas. Mėgstamos vietos –miškų pakraščiai. Jie apsigyvena prie viržynų, samanotuose raistuose. Vasaros metu laikosi ant žemės misdami uogomis, žolių lapeliais, žiogais. Tetervos pakraščio šile, žemės duobutėje susikrauna lizdą, kuriame būna apie 10 kiaušinių. Peri ir mažus paukštelius globoja tik patelė. Mėlynių sėklų platintojai kaip ir strazdai, barsukai, lapės.
Varnėnai - gerai pažįstami visiems paukšteliai. Mėgsta gyventi prie sodybų, priskiriami prie naudingų paukščių, sulesa daug vabzdžių vikšrų. Peri abu pakaitomis inkiluose, medžio uokse. Varnėnas judrus, gudrus ir labai draugiškas paukštis, tad retai pamatysi jį vieną, o vis po keletą arba visą būrį.
Varnėnų balsų rinkinys labai įvairus ir turtingas. Patino giesmelė įvairi, skolinta ir pakartota iš kitų paukščių.
Varnėnas gerai pakelia nelaisvę. Jis visuomet linksmas, geras, smalsus, lengvai pranoksta visokių svetimų garsų, atskirų žodžių, net trumpų sakinių.
Juodagalvė sniegena – gražus ir didokas paukštis, ypač patinas, kuris spindi savo puikia raudona spalva. Žiemos metu sniegenų Lietuvoje pagausėja, tuomet jų atskrenda iš Šiaurės kraštų. Dažniausiai jų pasirodymas sutampa su pirmuoju sniegu ir, tur būt, nuo to yra kilęs lietuviškas šio paukščio vardas. Sniegenos labai myli uogų grūdų branduolius. Peri patelė, bet kartais ir patinas ir, atrodo, du kartus. Vasarą sniegenų mieste nematyti, nes tai paukščiai slapukai. Vasarą jos gyvena eglynuose.
Visiems gerai pažįstamas – genys (G-I-77,234,123,184,204,72,96).
Didysis margasis genys, žalioji meleta (įrašyta į Raudonąją knygą) ir juodoji meleta (didžiausias Lietuvos genys) nuo kitų paukščių skiriasi pirštų sudėtimi. Kojų du pirštai atsisukę į priekį, du atgal, todėl jie nešokinėja šakose, o kopinėja medžių kamienais iš apačios į viršų . Kopinėti jiems padeda ir uodega iš 12 labai stangrių, kietų plunksnų. Uodegos vaidmuo pasireiškia tuo momentu, kai genys atpalaiduoja savo nagus, tuo akimirksniu uodega, įsmeigta į žievę, palaiko visą kūno sunkumą. Geniai miega stovėdami uokse ir atsiremdami uodega.Taip pat įdomus ir snapo galas, užbaigtas nepaprastai smailus, kalto pavidalo. Perėjimui ir miegui pavasarį kala kolbos pavidalo uoksus medžiuose, kiekvienais metais naujus. Tik žalioji meleta turi silpnesnį snapą, todėl kiaušinius deda į praeitų metų iškaltus uoksus.
Genių liežuvis labai ilgas, slieko pavidalo, kietu, laibu galu. Rinkdamas vabzdžius, genys iškiša toli savo liežuvį, prie jo prilimpa vabzdžiai. Liežuvis atlieka ir lietimo funkcijas, todėl geniai kiša jį į visokius plyšius, kad patirtų, kas juose yra.
Senus genių uoksus užima kukučiai, karveliai, žalvarniai. Geniai išveda vieną vadą. Geniai turi stiprius galvos raumenis ir tvirtas kaklo sausgysles.
Margasis genys žiemos metu minta spygliuočių medžių sėklomis.
Pirmoje vitrinoje matome 21 balų, pelkių paukštį.
Pradedame nuo Lietuvos nacionalinio paukščio baltojo gandro. Šalia jo – kaip priešingybė baltajam gandrui - juodasis gandras . Retas Lietuvoje, įrašytas į Raudonąją knygą.
Juodasis gandras- (G-I-217) Juodasis gandras– gūdžių miškų ir raistų gyventojas. Raistuose retai lankosi žmonės, todėl čia gyvena slapūs paukščiai.. Aptinkami labai retų, įstatymo saugomų juodųjų gandrų lizdai. Nesunku pažinti iš juodos spalvos, labai atsargus, tylus, vengia žmogaus. Lizdas didžiulis, sukrautas ant storos alksnio šakos. Kadangi vengia žmogaus, todėl ir maistą - varliukus, žuvytes gaudo pro raistus tekančių upių ir griovių pakraščiuose. Veda vieną vadą.
Baltasis gandras ( G-I-132)- žmonių nevengia. Pavasarį grįžta ne tik į savo gimtąjį kraštą, bet jis susiranda kaimą ir lizdą, kuriame praeitais metais perėjo. Gandrai peri beveik paruoštuose lizduose, tik kasmet jį pataiso. Galima pažymėti, kad gandras beveik neturi balso. Jis tik šnypščia kaip žąsis ir klegena sapu. Gandras yra labai ėdrus, todėl visą dieną su mažomis pertraukomis ieško maisto. Jo maistas grynai gyvūninis, tik atsitiktinai praryja augalinių dalių. Gandrai žiemoja Vidurio ir Pietų Afrikoje.
Gaidukas (G-I-169) – įrašytas į Raudonąją knygą. Patinėliai žymiai didesni už pateles. Patinai vestuviniu apdaru gali būti priskiriami prie mūsų puošniausių paukščių. Kiekvienas patinėlis pasipuošęs vis kitokiomis plunksnomis.Visus papuošalus patinai dėvi trumpai, jau birželio mėn. pabaigoje jų puikios plunksnos baigia slinkti ir išauga pilkas nežymus poilsio apdaras. Visi gaidukai tampa vienodos spalvos.
Patinai mėgsta stovėti vieną koją įkišę į plunksnas, jie beveik neturi balso. Todėl tuoktuvių metu vyksta vadinamos draugiškos " kautynės", kurių tikslas parodyti visus papuošalus ir margas spalvas. Ir šis būdas paveikti pateles, be abejo, susijęs su šių paukščių balso stoka.
Slanka- mažai žinomas paukštis,nes gyvena slapt¹ gyvenim¹. Gerai jas žino tik medžiotojai. Slankos labai margos, myli drėgnus lapuočių ar spygliuočių miškus, daugioau aktyvesnės nakties metu. Atrodo, kad slankos peri du kartus per metus.
Pempė – įrašyta į Raudonąją knygą. Atskrenda anksti, kovo mėn. viduryje. Mėgsta drėgnas vietas, žemapelkes. Tai linksmi paukšteliai, nuo ryto iki vakaro sveikina visus:"gyvi, gyvi, gyvi…" Pempė yra gudrus, baikštus, nepasitikintys žmogumi paukštis. Duobutes žemėje lizdui daro patinas. Patelė užbaigia lizdą, išklodama jį keliais šiaudeliais ar viksvomis. Pempė peri apie 25 dienas. Toks ilgas perėjimo laikas todėl, kad pempė peri tik valandomis, apleisdama kiaušinius ilgam laikui. Mūsų kraštus pempės palieka liepos pradžioje, kaip ir varnėnai.
Dirvinis sėjikas – mėgsta plačius, lygius laukus, pievas. Tai gražus paukštis, be užpakalinio piršto. Minta vabzdžiais, renka želmenyse esamus moliuskus ir spragtukus (šie yra žymūs javų kenkėjai). Todėl dirviniai sėjikai yra naudingi.
Ilgasnapė vištelė. Dėl nepaprasto mokėjimo slapstytis ilgasnapė vištelė mažai žinoma. Jos buveinę sudaro nepraeinamos pelkių klampynės. Nepaprastai greitai bėga, neblogai plauko, skristi nemėgsta. Iš visų šių paukščių savybių jų keisčiausias balsas: garsus spiegimas, žviegimas, kriuksėjimas, giksėjimas. Ilgasnapė vištelė yra nesugyvenamama, atšaki, mušeika. Peri abu tėvai.
Brastinis tilvikas Jo mėgstamos vietos – maži upeliai ir ypatingai gilios brastos, salelės. Šis paukštis – baikštus, jų paprotys laikytis atskiromis poromis – būriais niekuomet jų neužtiksi.
Tulžys (G-I-53)-vienas iš gražiausių Lietuvos upių paukščių. Tai trumpauodegis, ilgasnapis paukštelis, gyvenantis prie skaidravandenių upelių. Nugaros ir galvos plunksnos žvilga metališku žalsvu spindesiu. Krūtinėlė rusva. Uodegėlė trumpa, todėl skrenda neaukštai virš upelio vandens ir nesugeba daryti staigių posūkių. Nutūpęs ant šakos, tulžys akylai žvelgia į skaidrų vandenį. Pamatęs žuvelę, krinta akmeniu, tik purslai ištyška. Iš vandens išnyra ilgu tvirtu snapu laikydamas pagautą žuvelę. Nešdamas grobį, skrenda prie aukštoko upelio skardžio, kuriame turi išsirausęs pusės metro gylio urvelį. Urvelio gale- lizdas iš žuvų kauliukų. Tulžys kartais žiemoja, išveda dvi vadas.
Ausuotasis kragas (G-I-19,62,63,264,265) - puošnus, budrus ir baikštus paukštis. Svarbiausias papuošalas ilgas, juosvas kuodukas, puikiai nardo. Mėgsta nendrynus, švendrynus. Atskrenda su pavasariniais potvyniais, išskrenda rugsėjo-spalio mėn., keliauja naktį. Peri abu tėvai, bet daugiausia patelė. Perėti pradeda nuo pirmo kiaušinio, todėl paukščiukai išsirita ne vienu laiku. Prasikalusius jauniklius vedžioja vienas tėvas, o antras peri toliau.
Didysis baublys (G-I-134).
Keistiems ir nepaprastiems paukščiams priklauso didysis baublys, įtrauktas į Raudonąją knygą. Jame viskas keista, pradedant minkštomis, puriomis plunksnomis, labai gausiomis ir ilgomis kaklo priekinėje dalyje, bet retomis kaklo užpakalyje. Keistos, labai didelės ilgais pirštais žalios kojos ir smailus, kaip yla, žalias snapas, be to, dar geltonos išraiškos akys. Pats visas išmargintas juosvais dryželiais.
Nuo kitų garnių baublys skiriasi savo paslaptingu gyvenimo būdu. Jis ištisas dienas praleidžia tankiuose nendrynuose bei švendrynuose. Tačiau nakties metu baublys yra labai aktyvus ir dažnai perskrenda iš vieno nendryno į kitą. Pavasarį patinai ima baubti keistais balsais.
Užtiktas pelkių tankumyne, baublys išsitiesia kaip pagalys, pakėlęs snapą statmenai į viršų, priglaudęs visas plunksnas prie kūno, ir tuomet atrodo kaip pasmailintas baslys, įsmeigtas nendryne. Esant reikalui baublys moka žaibo greitumu kyštelėti snapą ir priešui padaryti dvi žaizdeles. Peri tik patelė.
Juodakaklis naras (G-I-180,218) – įrašytas į Raudonąją knygą, tai vienas iš puikiausių narų šeimos paukščių. Jis plaukioja paniręs tiek, kad matyti tik siaura nugaros juosta, kaklas, galva. Sausumoje nevikriai šliaužia pilvu, pasispirdamas kojomis, nuo lizdo, sukrauto iš kelių šapelių, į vandenį veda šliūžės. Gaudydamas žuvis, gali giliai panerti. Vandenyje naras yra nepaprastai vikrus. Nardydamas jis padaro grakštų judesį ištiesta galva priekin, ir tatai vyksta taip greit, be triukšmo, jog vandens paviršius sujudinamas ne daugiau, kaip nuo kritusio lapelio. Esant pavojui, jis pasineria ir plaukia po vendeniu apie pusantro šimto metrų. Žmogaus užkluptas sausumoje, jis ginasi, taikydamas įdurti ilgu snapu ir ne pro šalį tada pasisaugoti, kad neišdurtų akies. Svarbiausias naro maistas - įvairios žuvys, rečiau varlės.
Ūdra (G-I-31) – tai vandens gyvūnas, įrašytas į Raudonąją knygą. Gerai nardo ir plaukia.Ūdra turi gana ilgą, raumeningą, plokščią uodegą. Uodegos storumas priklauso ir nuo ūdro įmitimo, nes čia kaupiasi riebalų atsargos. Ausys beveik paslėptos plaukuose. Ūdrai nardant, ausų angos ir šnervės užsidaro.
Šeriasi nuo pavasario iki rudens, bet pamažu, todėl kailis beveik apskritus metus kokybiškas. Veikli visus metus. Paros atžvilgiu tai sutemų ir naktinis žvėrelis. Grobio tyko ant kranto. Į krantą išlipa saugiose vietose. Iš vienos gyvenimo vietos į kitą ūdra stengiasi perplaukti, bet keliauja ir sausuma. Sniegu per parą nueina maždaug 8 km, o ledu – iki 15 km. Savo gyvenamojoje teritorijoje ūdra turi nuolatinį urvą ir keletą laikinų slėptuvių po medžių šaknimis ar krantų išplovose. Ūdra mėgsta upinius vėžius. Gamtoje priešų praktiškai nėra. Konkurentais gali būti audinės.
Bukutis ( G-I-98)- labai paplitęs ir visiems pažįstamas paukštis. Tai melsva nugarėle, storu, ilgu, lyg genio, snapu paukštis. Bukutis – vienintelis paukštis Lietuvoje, gebantis laipioti medžių kamienais galva žemyn. Niekur negyvena būriais, tik pavienėmis poromis. Bukučio darbas apieškoti kiekvieną medį nuo pat žemės iki ploniausių šakučių. Jis išrenka žievės plyšiuose pasislėpusius vabzdžius. Rudenį į žievės plyšius prikaišioja riešutų. Tai žiemos atsargos. Dėl gardžių grūdų bei riešutų jis neretai skrenda į visokius pastatus, gyvenamus namus, ypač į svirnus. Bukučio pasitikėjimas žmogumi yra nuostabus. Lengvai įkliūva į visokius spąstus, o išvaduotas ir paleistas laisvėn, vėl netrukus ten įkliūva.
Nepaisant savo kresnos sudėties ir trumpo kūno, bukutis yra nepaprastai vikrus ir judrus paukštis. Niekuomet jo nepamatysi ramiai tupint, nuolat lipinėja , kopinėja medžiais.
Įdomus bukutis pavasarį. Radęs medžio drevę, užlipdo angą moliu, sumaišytu su seilėmis taip, kad tik pats galėtų įlįsti. Lipdinys toks kietas, kad kiaunė į tokią drevę neįsibrauna. Per vasarą išveda tik vieną vaikų vadą. Peri vien patelė, bet patinas lesina ją ir šiaip laikosi netoliese, ją saugodamas. Vaikus lesina abu tėvai, ir net išskridusius iš lizdo tėvai labai ilgai globoja. Žiemą bukutis sunaikina daugybę vabzdžių žiemojančių įvairiose stadijose ir apvalo nuo kenkėjų sodus, miškus.
Čiurlys.(G -I-164) Aukštų mūrinių namų, bažnyčių giliose įdubose peri čiurliai. Tai juodi ilgasnapiai paukščiai, panašūs į kregždes, tik uodega trumpesnė. Ir dar jų visi keturi pirštai nukreipti į priekį. Smailiais nagučiais čiurliai laikosi už mažiausių mūro nelygumų. Jų lizdas - vos iš kelių ore pagautų plunksnelių ar šiaudelių. Čiurlys žeme net vaikščioti nemoka. Čiurliai į Lietuvą atskrenda paskutiniai (apie gegužės mėn. vidurį) ir pirmieji palieka. Dar šiltomis rugpjūčio dienomis jie jau išlekia į tolimąją Afriką. Čiurliai – greičiausi Lietuvos paukščiai. Jie geba skristi iki 144 km per val. greičiu.
Penktoje ir šeštoje vitrinoje parodyti 27 plėšrieji paukščiai ir gyvūnai.
Plėšrieji paukščiai vidutinio dydžio, dideli ir labai dideli paukščiai. Snapas trumpas, riestas. Nagai stiprūs, riesti. Patinai ir patelės panašių spalvų, tik patelės didesnės. Skraido neaukštai, greitai ir vikriai. Kai kurių kojos iki pat pirštų plunksnuotos. Tai vištvanagiai, paukštvanagiai, nendrinė lingė, šarkos, vakariniai suopiai, mažasis erelis rėksnys.
Mažasis erelis rėksnys (G-I-115) – iš dalies turi kilnią, didingą erelių išvaizdą, bet neturi tos drąsos ir akipėšiškumo kaip tikri ereliai, ir yra gana lėtas.Bet gražus galvos siluetas, didelės akys, plunksnuotos kojos iki pat pirštų daro gerą įspūdį. Mažasis erelis mėgsta drėgnus miškus. Porelė, parinkusi tinkamą vietą, labai prie jos prisiriša ir kasmet į ją grįžta. Kasmet gyvena tame pačiame lizde, todėl ilgainiui lizdas pasidaro labai didelis. Kartais užima kitus apleistus lizdus. Peri patelė, maistą nešioja patinas. Erelis rėksnys minta smulkiais gyvūnais.
Gamtos skyriaus "miške" parodyti 55 paukščiai ir žvėrys, tai juodoji meleta, mažasis apuokas, naminė pelėda, uolinė pelėda, šikšnosparnis, karvelis keršulis, egliniai kryžiasnapiai, kurtiniai, tetervinai, jerubės ir kt. žvėrys: šernas, vilkas, kiškiai, elniai, kurmiai, ežiai, barsukai, lūšis.
Kurtinys (G-I-185, 240) – įrašytas į Raudonąją knygą. Gyvena ten , kur auga spygliuočiai, ypač patinka Labanoro pušynas. Ten vyksta jų tuoktuvės.
Kurtinys yra didelis, sunkus, niūraus būdo, mėgstąs vienatvę paukštis, ypač patinas. Didesnę metų dalį patinas gyvena tamsiame miško tankumyne, tik per tuoktuves gyvenimo būdas pasikeičia. Kiek kurtinys patinas skiriasi savo didumu ir išvaizda nuo patelės, tiek skiriasi ir jų mityba. Patinų maistas - pušų spygliai, patelės daugiau renka lapuočių žirginius ir pumpurus, pienių lapelius, uogas. Tuoktuvinė patino giesmė – tai archaiškas keistas garsas, susidedantis iš keturių dalių. Per paskutinę grojimo dalį, savotišką šnypštimą, kuris trunka 3-4 sekundes, patinas nieko negirdi. Ir tuo naudojasi medžiotojai.
Patelė lizdą krauna po krūmu, išvirtusiu medžiu ar nukirsta pušies šaka. Taip pat peri ir augina jauniklius
Barsukas (G-I-173,215,239) – tai stambiausias pas mus gyvenantis kiaunių šeimos žvėrelis, bet pamatyti barsuką retai tenka dėl jo didelio atsargumo. Rudenį nusipenėjęs barsukas gali sverti iki 25 kg. Žiemą barsukai prasnaudžia urvuose, drėvėse. Veiklus sutemose ir naktį. Barsuko nagai ilgi, bukais galais, truputį lenkti, pritaikyti rausti žemę. Urvus žiemojimui pradeda ruošti jau rugsėjo mėn.:išvalo per vasarą susikaupusias šiukšles, guolį iškloja šviežiomis sausomis žolėmis ir lapais.
Orui atšalus, įminga ir miega iki kovo mėn. Miegas negilus. Urvai pasižymi švara. Prie jų 6- 30 m spinduliu niekuomet nebūna ne tik maisto atliekų, bet ir išmatų.
Barsukas kaip plėšrūnas, padaro žalos paukščiams, suėda daug varlių. Kita vertus, sunaikina daug žalingų vabzdžių, pelinių graužikų.
Lūšis (G-I-216)- Lietuvoje yra vienintelis gausios kačių šeimos atstovas. Tai didelis (iki 30 kg) žvėris tankiu rudai taškuotu kailiu, įrašytas į Raudonąją knygą. Margas kailis jai padeda pasislėpti. Turi puikią klausą ir uoslę. Žengia tyliai, įtraukusi nagus, net šakelės netraška. Prislinkusi arčiau, keliais šuoliais paveja auką. Gana dažnai lūšis grobį tyko pasislėpusi prie žvėrelių takų. Mėgsta ramius, mišrius lapuočių ir spygliuočių miškus. Gyvena Labanoro ir Baranavo miškuose. Pastovų guolį įsirengia tik veisimosi periodu. Lūšis veikli ištisus metus. Grobį medžioja dažniausiai sutemus ir paryčiais. Klausa gera, vaikšto tyliai, todėl pamatyti gana sunku. Priešingai, pati nematoma, ji mėgsta sekti miške žmones. Lietuvoje vienas iš pagrindinių lūšies priešų yra vilkas.
Jauniklius veda guolyje. Veda 1-4 jauniklius. Jais rūpinasi tik motina, nors patinas kartais laikosi netoli vados ir kartu su patele medžioja...

Gamtos skyriaus ekspozicijoje galima pamatyti įrašytus į Lietuvos Raudonąją knygą paukščius ir žvėrelius (Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta 501 nykstanti ar reta augalų, gyvūnų ir grybų rūšis.):
Tetervinai G-I-51, 174 ,54
Žalvarnis G-I-37, 107, 189
Žalioji meleta G-I-123,204
Juodasis gandras G-I-217
Balų pelėda G-I- 50
Griežlės G-I-108
Gaidukas G-I-169
Paprastasis griciukas G-I-208
Pempės G-I-104,227
Didysis baublys G-I- 134
Kukutis G-I- 116
Kurtiniai G-I-240,185
Mažasis apuokas G-I-
Mažasis erelis rėksnys G-I-115
Juodakakliai narai G-I-180,218
Ūdros G-I-31
Lūšis G-I-216

[ PAGRINDINIS PUSLAPIS ] [ MUZIEJAUS ISTORIJA ] [ ARCHEOLOGIJOS SKYRIUS ] [ APIE ARCHEOLOGIJOS FONDUS ] [ GAMTOS SKYRIUS ] [ APIE GAMTOS FONDUS ] [ ISTORIJOS SKYRIUS ] [ APIE ISTORIJOS FONDUS ] [ ETNOGRAFIJOS SKYRIUS ] [ APIE ETNOGRAFIJOS FONDUS ]