Archeologija

Klėtyse, kamarose stovėdavo didelės, iš lazdyno plėštų ir šiaudų pintos karbijos, į kurias supildavo grūdus, miltus. Mažesnėse laikydavo pupas, sėmenis, apynius, džiovintus obuolius).
Visai išnyko iš lietuvių valstiečių buities piestos. Iki I pasaulinio karo piestose grūsdavo iš miežių grucę. Muziejuje saugomos piestos labai senos .Seniausia, pagaminta prieš 240 metų, tašyta kirviu, yra iš Kulniškės kaimo.
Valstiečiai namuose turėjo ir rankines girnas (, XIX a. vid., Kulniškės km.). Įvairių rūšių miltai girnomis sumalami pakėlus ar nuleidus viršutinę girnapusę.
Malimo sėlenoms iškratyti buvo naudojamos nedidelės geldos, sumaltiems miltams nusijoti – sietas.

Duonai kepti buvo naudojama keletas reikmenų. Vieni jų skirti tešlai įmaišyti, kiti kepalui formuoti. Tešlai įmaišyti buvo naudojamas duonkubilis. Tešla maišoma medine mente arba mediniu šaukštu. Duonos kubilai daromi ant ližės , paklojus ajerų, klevo lapų.

Medis visada buvo pigiausia žaliava, iš kurios valstiečiai dirbo ne tik baldus, bet ir namų apyvokos reikmenis, darbo įrankius. Seniausi dirbiniai iš medžio – skobti: piestelės, grūstuvės,: naudotos taukams, sėmenims, aguonoms, pipirams grūsti.
Šalia žemdirbystės mūsų krašte kaip pagalbinis verslas gyvavo ir žvejyba. Dauguma žvejybos prietaisų senos kilmės. Vienas iš tokių prietaisų bučius. Mezgtas lininių ar kanapinių siūlų ir aptemptas ant rėmo.

Senoviška ir visoje Lietuvoje žinoma žvejyba žeberklais. Žuvis, vėžius gaudydavo ir naktį pasišviečiant smalėkais kuriuos degindavo prietaise, vadinamame gagančiumi.
Sugautos žuvys, iki naudojant ar vežant parduoti, būdavo laikomos prietaise su vandeniu: varžoje
Žiemą naudoti žieminės žūklės batai, pintis iš šiaudų grįžčių. Taip pat slidės. Žiemą ledą prakirsdintas kirviu ar peikena, o ledas iššimamas lopetėle.

Gana įvairūs reikmenys buvo naudojami pieno ūkyje, kadangi pieno produktų gamyba ir jų perdirbimas trunka ištisus metus.
Pienui laikyti bei rauginti buvo naudojamos molinės puodynės arba ąsočiai. Grietinei nusistovėti naudojami skardiniai ir moliniai indai su stikliniu langeliu ir vamzdeliu apatinėje dalyje.
Sūriai slegiami iš natūraliai surūgusio pieno sūrspaudžiuose . Naudotos sveistamušės ir formos sviestui.

Pusė etnografijos skyriaus salės skirta lino keliui.
Linai yra seniausiais tekstilinis pluoštas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Linų pluošto apdirbimas buvo ilgas ir varginantis darbas.
Paprastai linus pradėdavo rauti apie rugpjūčio pradžią. Linams išdžiūvus, kluone nuimamois galvutės. Galvutės nuo stiebelių atskiriamos dvejopai: merktinių linų – karšimo, klotinių – kūlimo būdu. Karšimui buvo naudojamas kotinis šukuotis linų galvutėms nušukuoti. Kūlimui naudojami kultuvai, spragilai. Iškūlus linus sėmenys atskiriami nuo pelų.
Linų pluoštas buvo gaunamas iš stiebelių prieš tai išmirkius ir išmynus. Mintuvai rąsteliniai, daromi iš medžio.
Išmintame pluošte likusiems spaliams pašalinti linai dar buvo brukami, t.y. išdaužomi specialia lentele.
Po to linų pluoštas šukuojamas krūminiais šepečiais su kieto medžio dantimis, paskui šepečiais su geležiniais dantimis . Dar naudodavo ir šerinį šepetį, bet tik kaip antrinį įrankį iššukuotam linų pluoštui padailinti.

Seniausias verpimo įrankis – verpstukas, kurį XIX a. pr. išstūmė verpimo ratelis.Verpiant verpstuku, kuodeliui pritvirtinti buvo naudojamos medinės verpstės. Kai kuriose verpstėse įrėžti pagaminimo metai, viena su išpjaustyta žmogaus figūrėle.
Rytų Aukštaitijoje buvo naudojamas tik statusis ratelis. Iš ratelio špūlių siūlai buvo nuvejami ant lankčio. Lankčiai buvo rankiniai ir sukamieji. Nuo lankčio sruogas vytuvais suvydavo ant krijelio. Siūlus iš sruogų vytuvais nuvijus ant krijelių, verpalai buvo galutinai paruošti audimui.

XIX a. ir vėliau audimui naudotos horizontalios audimo staklės. Audiniuose atsiskleidė krašto moterų kūrybiniai sugebėjimai.
Verpti, austi pradėdavo paauglės mergaitės ir kraudavo į kraičio skrynias lovatieses, drobę, juostų kamuolius.
Seniausi audiniai balti lininiai rankšluosčiai, paklodės. Jų pakraščiuose-raudoni žičkai.

Muziejuje saugomi apie 100 metų turintys užvalkalai taip pat puošti žičkais.
Reikšmingą vietą žmonių gyvenime užėmė rankšluosčiai, kabinami išpjaustinėtose rankšluostinėse. Jie puošdavo pirkias bei seklyčias.
Gausi ir lovatiesių kolekcija. Lovatiesių raštus, jų komponavimą nulėmė tradicijos, audimo būdas. Raštai, ornamentaai tobulinti daugelį šimtmečių.
Muziejuje saugoma XX a. vid. reta dviejų metmenų vilnonė keturnytė lovatiesė. Ji unikali tuo, kad Lietuvoje dvigubos tekstilės beveik nerasta. Dvigubi audiniai yra XIX a. ir senesnis reiškinys, todėl šis pavyzdys yra savita senų Europos audimo tradicijų tąsa. Lovatiesę audė S.Untanienė iš Antanų kaimo. Ekspozicijoje rodomos pakulinės, vilnonės, lininės lovatiesės.
Eksponuojamos didelės apsigaubimui skirtos žieminės skaros. Etnografijos salėje galima pamatyti ir garsiąją Labanoro dūdą, pagamintą 1863 m. Labanoro kaime.Tai avies ar ožkos minkštos odos pripūstas maišas, kurio viename gale įtvirtinta medinė birbynė su 6-8 skylutėmis. Pučiamajame gale yra pyplė( liežuvėlis iš žąsies plunksnos arba nendrės). Šiuo instrumentu grodavo karčiamose, užeigos namuose. Kai atsirado armonika, cimbolai, smuikas, ši dūda neteko garbintojų.
Etnografijos ekspoziciją užbaigia gūnelės vežimo sėdynei apkloti, arkliams ir važiuojančiųjų kojoms nuo šalčio apkloti. Kasdienės gūnios paprastesnės, pakulinės, šventadieninės- ryškių spalvų, vilnonės. Dažnai gūnios siuvinėtos, su monogramomis, pagaminimo metais.